Gyviesiems ypač sunku atsisveikinti su mirusiu mylimu žmogumi, juk gyvenimo metu buvo kurta daug planų, puoselėti dideli lūkesčiai… Ir štai, netikėtai žmogui pasitraukus iš šio pasaulio, visa tai lieka. Gyvasis vis dar prisimena kartu brandintas svajones, planus, jis vis dar kuria ir įsivaizduoja jas taip, tarsi tai būtų. Širdgėla ir emocinė krizė, kuri dažnai lydi tokius praradimus, sukuria ypatingą vibracinį kodą, kuris nusidriekia mirusiojo link, sujungdamas gyvąjį ir mirusįjį energiniu ryšiu, jungtimi. Šia jungtimi, kaip jau minėjau, energijos tėkmė būna vienpusė, t. y. iš gyvojo į mirusįjį. Gyvasis savo energija bando kompensuoti mirusiojo energijos praradimą, pildo jį savo meile, lūkesčiais, kančia… Mirusysis, praktiškai nebeturėdamas galimybių tai nutraukti, yra pririšamas ir laikomas erdvėje, kuri dažnai vadinama tarpine zona, tylos zona, perėjimo koridoriumi. Štai taip dvi sielos, tik viena vis dar esanti gyvųjų pasaulyje, o kita – jau mirusiųjų, susikibusios laiko viena kitą…
Skaitykite daugiau: čia